Dar prieš pusmetį Rosvaldą Gorbačiovą visi pažinojo kaip bendrovės „ORLEN Lietuva“ viešųjų ryšių direktorių, neilgus vasaros mėnesius jis buvo besiilsintis žmogus, sostinės gyventojas, o štai dabar vėl sugrįžo į Mažeikius. Ir, kaip pats prisipažino, žengė į visiškai jam nežinomą sritį – sporto vadybą. Po pirmosios rimtos darbo savaitės „Santarvė“ kalbina naująjį viešosios įstaigos Mažeikių sporto centro direktorių.
Pirmiausia noriu paklausti apie šios organizacijos status quo ir tikslus.
– Mažeikių sporto centras yra verslininkų sporto entuziastų įkurta organizacija – viešoji įstaiga. Jos pagrindinės kryptys kol kas yra dvi: plėtoti profesionalųjį sportą Mažeikiuose ir siekti sporto populiarinimo apskritai.
Pirmuosius kelerius metus nuo pat įsikūrimo buvo orientuotasi į profesionalųjį sportą.
Kita kryptis buvo likusi šiek tiek nuošalėje, tačiau mes to nepamirštame, ir natūralu, jog Sporto centras kryptingai dirbs, kad Mažeikiuose būtų daugiau sporto, kad daugiau žmonių turėtų galimybių sportuoti, populiarinti sportą.
Kad Mažeikiai būtų – nebijau to žodžio – taptų vienu sportiškiausių miestų šalyje.
– Ir šis tikslas Jums atrodo realus?
– Aš manau, kad taip. Yra gilios tradicijos. Mane tai labai nustebino, kai aš atvažiavau į gamyklą dirbti – tai buvo daugiau nei prieš trejus metus. Sužinojau, kad čia vyksta vidiniai čempionatai, tarpcechinės varžybos, sąskrydžiai – nuo pat gamyklos įsikūrimo. Ir galų gale pats miestas turi gilias sporto tradicijas. Prisiminkime „Romar“ laikus, komandą čempionę. Ir senbuviai prisimena laikus, kad dešimt tūkstančių žiūrovų stebėdavo varžybas. O ką kalbėti apie stalo tenisininkus, galiūnus? Miestas tikrai turi didelį potencialą ir daugybė žmonių čia mėgsta sportą. Tiktai klausimas toks: ar yra sąlygos, kaip lengva man pradėti sportuoti? Kitiems žmonėms galbūt reikia spyrio į tam tikrą vietą, reikia inspiruoti, kad užsiimtų sportu.
– Kartkartėmis vis pasigirsta balsų, kad Mažeikių sporto centras nugriebė grietinėlę – globoja populiariausias sporto šakas, kitus paliko už borto…
– Niekas nieko nenugriebė, tai yra organizacija, kuri prasidėjo nuo kelių entuziastų verslininkų, sunešusių savo pinigėlius ir taip pradėjusių veiklą. Tie žmonės – įstaigos dalininkai, labai džiugu, kad tarp dalininkų – ir Savivaldybė, ir naftos gamykla, valdyboje yra gamyklos atstovas… Tie žmonės savo pinigus investuoja, ir tikrai gana įspūdingos sumos susidarė per kelerius metus, ką mažeikiškiai yra įnešę. Reikėtų džiaugtis, kad tokių žmonių mieste yra.
Jeigu dabar koncentruojamasi į pagrindines sporto šakas, tai aš manau, kad ateis laikas ir atsiras finansinės galimybės priglausti ir kitas sporto šakas. Bet norint, kad atsirastų naujas darinys, toks kaip Sporto akademija, ar kitaip jį pavadintume, reikia bazės. Šiuo metu Mažeikių sporto centras neturi tokios bazės ir ją reikia sukurti. Reikia rekonstruoti stadioną, treniruočių aikštynus. Jeigu kalbėtume apie reprezentacinę krepšinio komandą, ji neturi sąlygų, neturi savo salės. Ji turi ieškoti galimybių ruoštis varžyboms, derinti treniruotes, žaisti mokyklose. Treniruočių procesas vyksta nuolat derinant jį tarp pamokų, Sporto mokyklos auklėtinių treniruočių, tarp įmonių, kurios yra išsipirkę laiką…
Jeigu sporto bazės problemą pavyktų išspręsti – be Savivaldybės, be europinių pinigų viso šito pakeisti, manau, neįmanoma – būtų galimybė priglausti ir kitas sporto šakas.
– Kokiais būdais ketinama šito pasiekti?
Straipsnio tęsinį skaitykite čia…
Nuotrauka iš „ORLEN Lietuva“ archyvo
Audronė Malūkienė, straipsnis iš „Santarvės” laikraščio
