Kiekvienais metais „Scanorama“ sprendžia tą pačią problemą – kiek Europos ir pasaulio kino situacija ir joje vykstantys procesai lemia mūsų pasirinkimus. Kodėl į vienuolika festivalio programų sugula būtent mūsų rodomi filmai. Žvelgiant plačiau, vis įdomesni darosi Europos kine vykstantys požiūrių, stilių, krypčių dialogai ir kine, ir net atskiruose filmuose. Vis dažniau tirpsta ribos tarp išmonės ir realybės, žanrų ir stilių, susiklosčiusių tradicijų ir jų inovatyvaus podirvio.
Istorinės sąmonės, asmens tapatybės temos, tradicinių sąvokų prasmė ir eksperimento erdvės, žvilgsnis į turtingas biografijas retrosektyvų lauke, realybės apmąstymo skirtybės – visa tai rado vietą ir tradicinėse, ir naujose šių metų programose. Dabar, kai jau ryškėja filmų lankomumo dinamika, atsiskleidžia žiūrovų noras matyti filmus, kuriė skatina neprarasti vilties, atsidūrus net ir dramatiškose situacijose. Noriu priminti šiuos filmus ir pakviesti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino mylėtojus pasinaudoti proga juos pamatyti.
„Gyveno kartą Uvė“, rež. Hannes Holm, Švedija, 2015
Seno bambeklio Uvės (akt. Rolf Lassgård) nemėgsta niekas, įskaitant jį patį. Vyras neturi draugų, verčia aplinkinius laikytis jo taisyklių ir planuoja savižudybę. Tačiau kai nauja kaimynė (akt. Bahar Pars) su šeima atsitiktinai sutraiško Uvės pašto dėžutę, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia. Sentimentalus ir sąmojingas filmas „Gyveno kartą Uvė“ – įkvepiantis priminimas, kad gyvenimo prasmė yra tarpasmeniniai santykiai. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Fredriko Backmano romaną, 2014 m. išverstą ir į lietuvių kalbą.
„Ateitis“, rež. Mia Hansen-Løve, Prancūzija, 2016
„Moterys po keturiasdešimties nieko vertos“, – sako pagrindinė filmo herojė, vidurio amžiaus filosofijos mokytoja Natali (akt. Isabelle Huppert), kuriai po 25 kartu pragyventų metų sutuoktinis praneša išeinąs pas kitą. Tuo pat metu slaugos namuose miršta Natali motina, o ilgametis leidėjas nutraukia jos rašyto vadovėlio ir kuruotos filosofijos skaitinių serijos moksleiviams leidybą. Natali tampa visiškai laisva. „Ateitis“ subtiliai atveria įvairiapusį moters portretą: ekrane matome ir atpažįstame abejonę, nuovargį, nusivylimą, paiešką, viltį ir laimę – visa, kas mus skiria ir jungia.
„Rimti žaidimai“, Pernilla August, Švedija, Danija, Norvegija, 2016
Nepasiturintys jaunuoliai – žinomo tapytojo dukra Lidija (akt. Karin Franz Körlof) ir aspiruojantis žurnalistas Arvidas (akt. Sverrir Gudnason) – įsimyli. Jie nepajėgia atsispirti vienas kitam, tačiau vienas veda pasiturinčio tėvo dukterį, o kita, mirus tėvui, išteka už pagyvenusio turtingo verslininko. Nė vienas jų nėra laimingas santuokoje, tačiau kai jie vėl susitinka, regis, kad jiems nelemta būti nei kartu, nei atskirai. Tai aistringa meilės istorija apie mūsų norus ir kainą, kurią esame pasirengę už juos sumokėti. Filmas pastatytas pagal Hjalma Söderberg romaną „Rimtas žaidimas“.
„Šeimos šventė“, rež. Szabolcs Hajdu, Vengrija, 2016
Vėlų vakarą Esterą (akt. Orsolya Török-Illyés), jos vyrą Farką (akt. Szabolcs Hajdu) ir sūnų Bruną (akt. Zsigmond Hajdu) užgriūva netikėti svečiai. Esteros sesuo Ernela (akt. Erika Tankó), jos vyras Albertas (akt. Domokos Szabó) ir duktė Laura (akt. Lujza Hajdu) grįžta namo po nesėkmingo bandymo įsikurti Škotijoje. Dvi šeimos kurį laiką apsistoja viename bute. Bendras gyvenimas nė iš tolo neprimena idiliškos vienovės. Gyvi veikėjai ir jų dialogai įsuka kasdienių situacijų kaleidoskopą ir negailestingai brėžia abipusio pakantumo ribas, apnuogina aplinkybių įkaitais tapusių žmonių santykius.
„Nepažįstamoji“, rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne, Prancūzija, Belgija, 2016
Jauna gydytoja Ženi Davan (akt. Adèle Haenel) vadovauja klinikai Lježo priemiestyje. Vėlų vakarą pasigirsta skambutis į duris. Ženi sulaiko pakilusį kolegą (akt. Olivier Bonnaud) – darbo valandos jau pasibaigusios. Kitą rytą ją pasiekia žinia, kad vakar mirė pagalbos ieškanti moteris. Gydytojos gyvenimą aptemdo kaltės šešėlis. Ji ryžtasi išsiaiškinti, kas buvo nenustatytos tapatybės moteris ir kas atsakingas už jos mirtį.
„Savaitė ir viena diena“, rež. Asaph Polonsky, Izraelis, 2016
Kai Ejalas (akt. Shai Avivi) baigia tradicinį žydų savaitės gedulą dėl mirusio sūnaus, žmona (akt. Evgenia Dodina) ragina jį grįžti prie kasdienio gyvenimo. Tačiau vyras, apsirūkęs su jaunu kaimynu (akt. Tomer Kapon), leidžiasi į nuotykius ir suvokia, kad dar liko dalykų, dėl kurių verta gyventi. Asapho Polonskio filmas – psichologiškai niuansuotas, tikslus ir sveiko humoro nestokojantis žvilgsnis į gedulą.
„Naujienos iš Marso“, rež. Dominik Moll, Prancūzija, Belgija, 2016
Filipas Marsas (akt. François Damiens) – racionalus žmogus, gyvenantis neracionaliame pasaulyje. Jis stengiasi būti geru tėvu, buvusiu vyru, kolega ir broliu, tačiau mažas jo pasaulis nulekia nuo savo orbitos. Jo sūnus virsta karingu vegetaru, duktė – pasipūtusia karjeriste, o sesuo pardavinėja didžiulius nuogų jų tėvų paveikslus. Galiausiai, Filipo gyvenimo scenoje pasirodo psichiškai nestabilus bendradarbis Žeromas (akt. Vincent Macaigne) ir jo gyvenimą visiškai išmuša iš rikiuotės. Filme „Naujienos iš Marso planetos“, pasitelkiant juodąjį humorą, puikius aktorius ir žiupsnelį siurrealizmo, kuriamas naujas požiūris į šeimos vertybes.
„Sveiki atvykę į Norvegiją!“, rež. Rune Denstad Langlo, Norvegija, 2016
Giedrai kalbėti apie sudėtingus dalykus, tokius kaip pastaraisiais metais Europą krečianti pabėgėlių krizė, yra nemenkas išbandymas. Tačiau atrodo, jog šis filmas sugeba ir juoko ašarą išspausti, ir priminti, kad nuo Afrikos iki Arkties svarbiausia būti žmogumi.
Ne itin sėkmingas verslininkas Primusas (akt. Anders Baasmo Christiansen) sugalvoja planą, kaip žūtbūt išlaikyti šeimos verslą – viešbutį. Jis nusprendžia transformuoti viešbutį į pabėgėlių priėmimo centrą, ir pusšimtį jų priglaudžia dar nė nebaigęs statybos darbų. Ne visai suvokiantį, ką daro, verslininką gelbsti kur kas nuovokesnis pabėgėlis Abedi (akt. Olivier Mukata), be kurio centre jau pirmą vakarą būtų įsiplieskęs religinis karas.
„Seklūs vandenys“, rež. Bruno Dumont, Prancūzija, Vokietija, 2016
1910 m. vasara. Nuošalus Šiaurės Prancūzijos pajūrio kaimelis. Ant kalvos įsikūrusioje viloje atostogauja aristokratų šeima, slėnyje gyvena žvejai. Netikėtai vietovėje pradeda dingti žmonės. Ne vietiniai, o atostogautojai. Vienas už kitą spalvingesni veikėjai įsivelia į teatrališką detektyvą, kuriame netrūksta nei aikštingų nuoalpių, nei uždraustų jausmų.
„Gražiosios Aranchueso dienos“, rež. Wim Wender, Prancūzija, Vokietija, 2016
Karštą vasaros dieną autorius (akt. Jenz Harzez) rašo knygą savo studijoje, o lauke personažai dalyvauja jo kuriamame pokalbyje. Moteris (akt. Sophie Semin) analitiškai ir atvirai atpasakoja savo meilių istorijas, vedama pašnekovo (akt. Reda Kateb) klausimų. Vasaros grožiu ir kaitra alsuojanti juosta „Gražios dienos Aranchuese“ – istorija apie moralinius konfliktus ir seksualines patirtis, išryškėjanti besiliejančiame dviejų archetipų pokalbyje.
