Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug klausimų keliantis reiškinys. Lietuvoje savižudybių problema yra opi, o savižudybių rodikliai, lyginant su kitomis šalimis, aukšti. Mūsų šalyje kasmet nusižudo virš 1000 žmonių, o mažiausiai 10 kartų daugiau žmonių kasmet mėgina žudytis.
Kartais tenka susidurti su nuomone, kad policijos pareigūnai, lyginant su kitais Lietuvos gyventojais, žudosi dažniau. Tačiau ši nuomonė yra klaidinga. Nuo 1999 metų savižudybių skaičius policijos pareigūnų tarpe mažėja, ir jeigu 1999 m. nusižudė 10 pareigūnų, tai 2008-2009 m. savižudybių atvejai pavieniai. Iš vienos pusės, ši tendencija džiugina, iš kitos pusės, kiekviena savižudybė yra labai skaudi netektis, tragedija, todėl svarbu siekti, kad tokių atvejų išvis nebūtų.
Nepaprastai svarbus vaidmuo, spendžiant savižudybių problemą, tenka savižudybių prevencijai arba tikslingoms pastangoms užkirsti kelią savižudybėms. Prie savižudybių prevencijos galėtų prisidėti kiekvienas policijos darbuotojas, turintis tam tikras žinias šiuo klausimu.
Pirmiausia svarbu žinoti, kad savižudybė – tai dažniausiai ilgo, kartais visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Laikui bėgant kaupiasi įvairios problemos, nesėkmės ir praradimai, stiprėja stresas ir emocinis skausmas, todėl žmogui ima atrodyti, kad jis nebegali įveikti sunkumų, ji užvaldo neviltis, jis jaučiasi atsidūręs aklavietėje.Galiausiai užtenka paskutinio lašo, ir žmogus nusižudo. Paskutiniu lašu gali būti visiškai nereikšmingas įvykis, tiesiog tai paskutinis įvykis stresinių įvykių grandinėje. Dažnai paskutinis įvykis įvardinamas kaip savižudybės priežastis, tačiau tai yra klaidinga – vienos savižudybės priežasties niekada nebūna.
Mūsų visuomenėje yra labai gajūs tam tikri mitai apie savižudybes, kurie gali trukdyti norint užkirsti kelią šiam reiškiniui. Štai labiausiai paplitę:
Mitas. Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.
Tikrovė. Dauguma bandančių nusižudyti žmonių išgyvena prieštaringus jausmus – jie nėra galutinai apsisprendę gyventi ar mirti. Daugelis tų, kurie kėsinasi į savo gyvybę, iš tikrųjų visai nenori numirti, o tik šaukiasi pagalbos, nori atkreipti dėmesį į save, į savo problemas.
Mitas. Kas apie savižudybę kalba, tas tikrai nenusižudys.
Tikrovė. Iš dešimties nusižudžiusių asmenų aštuoni yra aiškiai kalbėję apie savo ketinimus. Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, turi būti priimami rimtai. Jie siekia ne tik dėmesio, jie prašo pagalbos.
Mitas. Ketinantys nusižudyti žmonės turi tokių didelių sunkumų, kad jiems neįmanoma padėti.
Tikrovė. Tik tam tikru gyvenimo momentu žmogus išgyvena ypatingą neviltį. Įveikę krizę, vėl įgauna jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais.
Mitas. Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai.
Tikrovė. Mintys apie savižudybę gali būti kai kurių psichikos sutrikimų (pvz., depresijos) simptomas. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad visi žmonės, kurie turi savižudiškus ketinimus, serga psichikos liga. Tiesiog besižudantis žmogus taip stipriai kenčia, kad mums gali atrodyti “išprotėjęs”, tačiau jis nebūtinai psichiškai nesveikas. Tik apie 25% nusižudžiusiųjų galima buvo diagnozuoti psichikos sutrikimą.
Mitas. Paklausus žmogaus apie jo savižudiškas mintis, galima jį paskatinti nusižudyti.
Tikrovė. Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.
Mitas. Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.
Tikrovė. Paprastai linkę žudytis žmonės sąmoningai ar nesąmoningai duos įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.
Tipiškiausi įspėjamieji ženklai, rodantys savižudiškus ketinimus, yra tokie: - Reklama -
§ Atitolimas nuo draugų ir šeimos. Žmogus gali jaustis niekam nereikalingas, tapti uždaras, vengti draugijos ir labiau norėti pabūti vienas.
§ Depresinė nuotaika. Žmogus gali skųstis nuovargiu, energijos stoka, prarasti polinkį įprastiniams pomėgiams, tapti liūdnas, dirglus, irzlus, gali sutrikti miegas.
§ Kalbėjimas, rašymas arba kitos užuominos apie savižudybę. Žmogus pradeda kalbėti arba juokauti apie savižudybę, rašo apie tai, piešia ir pan., kuria gana tikslius planus – mini net konkrečią savižudybės vietą, laiką ar būdą.
§ Beviltiškumo jausmas ir pagalbos nesitikėjimas. Žmogaus kalboje atsiranda tokių teiginių, kaip “niekas nebeturi reikšmės”, “nebeturiu daugiau jėgų”, “viskas beprasmiška”, “geriau numirčiau”, “niekas negalėtų išspręsti mano problemos”, “norėčiau viską pabaigti”, “niekas negali man padėti”, “visiems bus geriau be manęs” ir pan.
§ Elgesio pasikeitimai. Žmogus gali pasikeisti, pradėti kitaip elgtis. Buvęs ramus staiga tampa labai aktyvus, galbūt net agresyvus, imasi rizikingų avantiūrų, tarsi nepaisydamas pavojaus gyvybei; anksčiau daug bendraujantis – užsidaro savyje, vengia aplinkinių; nebesirūpina anksčiau jį dominusiais dalykais, apsileidžia, atrodo viskam abejingas. Gali pasikeisti jo išvaizda. Pradeda gerti arba išgeria dažniau ir daugiau nei paprastai, stengiasi visiškai nusigerti. Ypač reikia atkreipti dėmesį į staigius pasikeitimus iš didelės depresijos į būseną “viskas gerai” – tai gali rodyti, kad žmogus apsisprendė nusižudyti.
§ Asmeninių reikalų nukreipimas tokia linkme: asmeninių daiktų išdalinimas, skolų grąžinimas; staigus susidomėjimas testamentais ir gyvybės draudimais, neužbaigtų situacijų užbaigimas ir neišspręstų konfliktų išsiaiškinimas.
Nebūdami psichologais ir neturėdami specialių žinių, jūs visgi galite labai pagelbėti žmogui, ketinančiam nusižudyti. Štai keletas rekomendacijų kaip tai daryti:
! PIRMIAUSIA KUO NUOŠIRDŽIAU PARODYKITE SAVO SUSIRŪPINIMĄ ŽMOGAUS IŠGYVENIMAIS IR PROBLEMOMIS. Krizę išgyvenančiam žmogui labiausiai yra reikalingi:
1. Jūsų dėmesys ir atidumas;
2. Jūsų prieinamumas bet kuriuo metu;
3. Jūsų laikas, kurį tam žmogui skiriate;
4. Galimybė jam išsikalbėti ir būti išgirstam;
5. Nuoširdus susirūpinimas jo sunkumais.
TUOMET PAKLAUSKITE žmogaus, ar jis turi minčių/ketinimų nusižudyti.
Rekomenduojama naudoti 3 dalių klausimą:
1) Aš pastebėjau…(įspėjamieji ženklai, kuriuos pastebėjau);
2) Aš esu labai susirūpinęs…(nes aš esu tavo draugas ir pan.);
3) Ar tu galvoji apie savižudybę?
Klausimas apie savižudybę nepaskatins žmogaus aktyviems veiksmams. Atvirkščiai, tai suteiks žmogui galimybę kalbėti apie savo jausmus, sumažinti emocinę įtampą, kuri darosi jam nebepakeliama. Nusižudyti ketinančiam žmogui toks klausimas reikš, kad kažkas juo domisi ir gali suprasti, kaip jis jaučiasi. Be to, turėdamas galimybę pasidalinti mintimis apie savižudybę, žmogus jausis mažiau izoliuotas.
! IŠKLAUSYKITE. Jei kažkas pasako, kad galvoja apie savižudybę, visų pirma – išklausykite. Tada dar paklausykite. Pasakykite žmogui: „Aš nenoriu, kad tu mirtum“. Turėkite omenyje, kad dažnai savižudybės krizėje esantis žmogus stengiasi izoliuotis nuo aplinkinių ir stumia norinčius jam padėti šalin, todėl kalbėtis ir užmegzti kontaktą su juo gali būti nelengva. Nesumenkinkite žmogaus problemų. Tokie teiginiai, kaip ”Dėl to neverta žudytis” arba “Viskas praeina”, tik parodo, kad jūs jo nesuprantate. Nesistenkite pralinksminti ar patarti – žmogui labiau reikia suprasti savo jausmus, išsikalbėti, negu tuoj pat išgirsti, ką reikia daryti. Parodykite, kad jį suprantate ir rimtai žiūrite į jo problemas, tačiau niekada nežadėkite laikyti paslaptyje savižudiškų ketinimų.
Nors tai nėra ilgalaikis sprendimas, išsikalbėjimas žymiai sumažinažmogaus vienišumo jausmą ir kančias, kas savo ruožtu labai sumažina greitos savižudybės riziką. Žmogui, esančiam savižudybės krizėje, būdinga labai didelė jausmų sumaištis. Kalbėjimas gali padėti jam susigaudyti savo jausmuose, sumažinti emocinį skausmą. Kai kurios problemos negali būti išsprendžiamos “kalbomis”, bet pokalbis, ypač su specialistu, gali padėti žmogui konstruktyviai tvarkytis su jomis esamu momentu, o taip pat išugdyti geresnį sugebėjimą susitvarkyti su problemomis, kurios gali iškilti ateityje.
Pabandykite suformuoti „nesižudymo kontraktą“: paprašykite žmogaus pažadėti jums, kad jis nesižudys, ir jei pajus, kad nori pasidaryti sau kažką blogo, nieko nedarys, kol nesusitiks su jumis arba kažkuo kitu, kas gali jį paremti.
! SKATINKITE KREIPTIS PAGALBOS Į PSICHOLOGUS IR KREIPKITĖS PAGALBOS PATYS. Jeigu žmogus turi minčių apie savižudybę arba ketina nusižudyti, tai rodo, kad jis nebegali susitvarkyti su savo problemomis, todėl jam reikia pagalbos. Geriausia, kai pagalba yra profesionali, todėl skatinkite kolegą kreiptis į psichologą ir padėkite jam tai padaryti. Pasirūpinkite ir savimi – jūs užsikrovėte sau naštą ant pečių, todėl nebūkite vienas, susisiekite su specialistais, pasidalinkite tuo, kas vyksta, pasikonsultuokite, kaip dar galėtumėte padėti.
! JEIGU ĮTARIATE, KAD JŪSŲ KOLEGA GALI TURĖTI MINČIŲ APIE SAVIŽUDYBĘ, ARBA PATS JAUČIATĖS SUTRIKĘS, PASIMETĘS, IŠGYVENATE NEVILTĮ, NEBEŽINOTE, KAIP ĮVEIKTI UŽKLUPUSIUS SUNKUMUS, KREIPKITĖS Į POLICIJOS SISTEMOJE DIRBANČIUS PSICHOLOGUS. KONFIDENCIALUMAS UŽTIKRINAMAS.
Policijos sistemoje dirbantys psichologai
|
Telefono nr.
|
El. paštas
|
Policijos departamento psichologės:
Daina Gorovičiūtė
Tatjana Nikitina
|
59 569, 59 570 (žin.)
8 618 57 582 (mob.)
59 569 (žin.)
8 618 57 583 (mob.)
|
daina.goroviciute@policija.lt
tatjana.nikitina@policija.lt
|
Vilniaus AVPK psichologai:
Anna Vinkovskienė
Pavel Pavliučenko
Jūratė Selilienė
|
56 177 (žin.)
56177 (žin.)
56940 (žin.)
|
anna.vinkovskiene@policija.lt
pavel.pavliucenko@policija.lt
jurate.seliliene@policija.lt
Anoniminis laiškas psichologui:
|
Kauno AVPK psichologės:
Sima Dirvelytė
Elena Karpenko
|
53 798 (žin.)
53 794 (žin.)
|
sima.dirvelyte@policija.lt
elena.karpenko@policija.lt
|
Panevėžio AVPK psichologė:
Vilma Kuodienė
|
52267 (žin.)
|
vilma.kuodiene@policija.lt
|
Mažeikių.info