Pasaulyje yra milijardierių, kurie pastaraisiais metais milžiniškas pinigų sumas investavo į žemės ūkį. Vieni jų valdo stambias žemės ūkio bendroves ir turtus susikrovė būtent iš jų veiklos, kiti užsiima labdaringa veikla ir milijonus aukoja žemės ūkio tyrimams, treti nuolat investuoja į įvairiausiose agroverslo srityse dirbančias įmones.
Jungtinių Tautų organizacija žemės ūkį laiko viena svarbiausių verslo sričių, kuri ateinančius dešimtmečius žmonijai bus gyvybiškai svarbi. O verslininkai šiame sektoriuje įžvelgia ir milžiniškų galimybių uždirbti.
„Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas – vienas turtingiausių pasaulio žmonių yra įsitraukęs į galybę įvairiausių veiklų ir verslų. Vis dėlto investicijas į žemės ūkio sektorių jis laiko vienomis prasmingiausių.
Kompiuterinių technologijų bendrovės „Oracle“ vadovas ir įkūrėjas Larry Ellisonas prieš kelis metus įsigijo 98% Lanajų salos Havajuose, tačiau vietoje prabangių vasarnamių jis saloje ketina kurti moderniausio pasaulyje žemės ūkio modelį, koks anot jo, visur vyraus po 20-30 metų.
Nuo pasaulinių tendencijų neatsilieka ir Lietuva. Šiuo metu šalyje – pats pavasario darbymetis. Ir TV eterio reportažai apie laukuose ūžiančias moderniausias mašinas net ir skeptikus skatina keisti susidarytą stereotipinę nuomonę, esą žemės ūkiui dar toli iki pažangiausių technologijų.
Ekspertai pastebi, kad nė į vieną kitą sritį inovacijos tiek pasaulio mastu, tiek ir Lietuvoje nesiveržia taip sparčiai, kaip į šį sektorių. Ir tai vyksta dėl kelių aiškių priežasčių – kokybiško maisto poreikis auga, o dirbamos žemės plotų mažėja, intensyviai eksploatuojamo dirvožemio būklė tampa vis prastesnė. Todėl ieškoma vis efektyvesnių būdų, kaip žemę naudoti efektyviai bei tvariai. Ir sprendimas jau rastas. Tai – tikslioji žemdirbystė, kuriai vystyti pasitelkiami dirbtiniai žemės palydovai, robotai, aukštosios IT technologijos, taip pat šiuolaikinė agronomija ir žemės ūkio inžinerija.
Šiandien turime viską, kas pažangiausio yra sukurta pasaulyje
„Kilus klausimams dėl agrosektoriaus perspektyvų, savo studentus raginu paskaičiuoti, kiek šiandien rinkoje kainuoja prabangus naujausios markės automobilis ir kiek – naujausios kartos kombainas. Ir, beje, dirbantis ne kur nors Vokietijoje, JAV ar Australijoje, o čia pat – Lietuvoje. Iš tiesų brangsta ne plieninės žemės ūkio technikos konstrukcijos, o tai, kas yra įdedama į šių mašinų vidų”, – kalba Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto profesorius Dainius Steponavičius, pastebėdamas, kad Lietuva yra unikalus kraštas ne tik internetinio ryšio, bet ir modernių žemės ūkio technikos ir technologijų pirkimo tempais – kaimyninėje Lenkijos laukuose tokių išmanių kombainų ar traktorių praktiškai dar nepamatysi.
„Galima drąsiai teigti, kad šiandien turime viską, kas pažangiausio yra sukurta pasaulyje ir ką galima išvysti prestižinėse tarptautinėse žemės ūkio parodose”, – neabejoja pašnekovas.
Kelią sparčiai skinasi tikslioji žemdirbystė
Komentuodamas tiksliosios žemdirbystės metodo specifiką D. Steponavičius pastebi, kad spartaus šio ūkininkavimo būdo veržimosi į mūsų šalies ūkius faktą iliustruoja vien tai, jog pastaraisiais metais pastebimai padaugėjo šios srities paslaugas teikiančių agroverslo įmonių, netgi jau konkuruojančių tarpusavyje.
„Įprastinėje žemdirbystėje dirbamas laukas traktuojamas kaip viena visuma ir yra vienodai įdirbamas, apsėjamas, tręšiamas. O štai taikant tiksliosios žemdirbystės modelį pirmiausia laukas suskirstomas į mažesnius, individualia dirvožemio struktūra besiskiriančius plotelius. Tam imami ir laboratoriškai tiriami dirvožemio mėginiai. Tarkime, mūsų universitetas turi mašiną, kuri pačiame lauke gali nustatyti dirvožemio elektrinį laidumą ir organinių medžiagų kiekį jame. Atlikus dirvožemio tyrimą, sudaromas atitinkamas žemėlapis. Taip pat sudaromas dar vienas žemėlapis, kuris parodo, kiek kuriame dirvos plotelyje yra mikroelementų – azoto, kalio, fosforo. Ištyrus gautus duomenis braižomas galutinis tręšimo normų žemėlapis, kuris perkeliamas į traktoriuje esantį kompiuterį. Tai leidžia ūkininkui ekonomiškai ir efektyviai naudoti brangias trąšas“, – aiškina pašnekovas.
Pasak D. Steponavičiaus, šiuolaikiniai savaeigiai purkštuvai, kurių plotis siekia net iki 50 m, yra tokie modernūs, kad tam tikru momentu galima automatiškai atjungti dalį purkštukų. Todėl trąšos nenaudojamos tuose ploteliuose, kurių tręšti nereikia. Taip, taikydamas tiksliosios žemdirbystės modelį ir tręšdamas pagal žemėlapį, per kelerius metus ūkininkas viso didelio ploto dirvožemį gali pagerinti bei suvienodinti.
Lietuvoje netrukus pasirodys ir pirmoji tiksliajai žemdirbystei skirta sėjamoji – tokios mašinos dar tebėra naujovė ir JAV bei Australijoje. Naujausios kartos sėjamoji pati pasirenka sėjimo gylį bei sėjimo normą. „Iki šiol buvome įpratę, kad pats mechanizatorius nusistato 3 – 4 cm gylį ir sėklos į jį byra vienodai. Netrukus žmogui to daryti nereikės – už jį sprendimą priims „asistentas“. Pavyzdžiui, sėjant į lengvą dirvožemio plotelį bus sėjama giliau, kad dygstantys augalai galėtų pasiimti daugiau drėgmės“, – aiškina profesorius.
Leidžia rinktis skirtingą derliaus scenarijų
Pagal įprastinę augalininkystės technologiją augančios kultūros paprastai tręšiamos tris kartus. Tačiau pažangiai ūkininkaujantys žmonės ir Lietuvoje jau ima skaičiuoti išlaidas, galvodami apie norimą gauti derlių.
„Žinant laukiamo rezultato scenarijų ir taikant tiksliojo ūkininkavimo modelį, galima atitinkamai parinkti trąšų normas. Ir tai daroma augalus nuskenavus, tarkim iš bepiločio lėktuvėlio arba gauti informaciją apie lauko būklę palydoviniu ryšiu, nes GPM navigacijos ryšiu jau dabar derliaus nuėmimo mašinose, pritaikytuose tiksliajai žemdirbystei, galima susidaryti tikslų lauko derlingumo žemėlapį”, – inovacijas žemės ūkyje komentuoja pašnekovas.
Nebus specialistų – nebus investicijų grąžos
Tačiau D. Steponavičiaus pastebėjimu, pažangiosios technologijos yra tik viena tiksliosios žemdirbystės grandis. Nes ne mažiau svarbi ir kita – gebėjimas šiomis technologijomis naudotis, jas valdyti, analizuoti gautus duomenis. Taigi inovacijos be žmogaus – neįmanomos.
“Pačiam ūkininkui praktikui tai padaryti praktiškai neįmanoma. Ūkininkas neturi laiko pats domėtis visomis pasaulyje siūlomomis naujovėmis, dažnai neturi ir kompetencijos priimti sprendimą, ar naujovė iš tiesų pasitvirtins jo ūkio sąlygomis. Visa tai – žemės ūkio srityje dirbančių mokslininkų, ekspertų, konsultantų, kitaip tariant, atitinkamą universitetinį išsilavinimą turinčių specialistų užduotis, todėl dabartiniai mūsų studentai darbdavių jau yra išgraibstomi nuo trečiojo studijų kurso ir jei ateityje neturėtume žmonių, kurie konsultuotų praktikus, kurie atlikinėtų bandymus ir teiktų rekomendacijas, ES ir pačių ūkininkų investicijos į modernias technologijas ilgalaikės grąžos, deja, neduotų.” – prognozuoja ASU profesorius D. Steponavičius.
Laura Žemaitienė
Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja
Aleksandro Stulginskio universitetas
